Vinaora Nivo SliderVinaora Nivo SliderVinaora Nivo SliderVinaora Nivo SliderVinaora Nivo SliderVinaora Nivo SliderVinaora Nivo SliderVinaora Nivo Slider

Merkio upė

Meškeriojimas

Merkys – garsi šaltavandenė Lietuvos upė, turinti gausius lašišinių žuvų išteklius, kurie pritraukia meškeriotojus iš visos Lietuvos ir kaimyninių šalių. Pagrindinis žūklės museline meškere objektas yra margieji upėtakiai (Salmo trutta fario L.) ir kiršliai (Thymallus thymallus L.), kurių pasiskirstymas upėje esti nevienodas. Šios dvi rūšys aptinkamos Merkio aukštupyje nuo pat ištakų, tačiau margieji upėtakiai čia užima dominuojančias pozicijas. Merkio vidurupio link ir žemupyje upėtakių pasitaiko gerokai rečiau, tačiau padaugėja kiršlių, kurie čia dažnai suformuoja nedidelius būrius. Vidurupyje ir žemupyje jau meškeriojama ne tik lašišinės, bet ir dauguma karpinių žuvų: kuojų, šapalų, strepečių, salačių, ūsorių ir kt. Taip pat gaudomos lydekos ir ešeriai. Iki pastatant Kauno hidroelektrinę ant Nemuno (1960 m.) į Merkį atpklaudavo apie ketvirtadalį visų Lietuvoje neršiančių lašišų (Salmo salar L.).  

Merkio upės aukštupyje, Šalčininkų rajono ribose, organizuojama ir vykdoma tik limituota lašišinių žuvų (margųjų upėtakių ir kiršlių) žūklė, laikantis atskirų limituotos žūklės taisyklių. Norint žvejoti šiame ruože, reikia turėti limituotos žūklės leidimą. Limituotą žūklę Merkyje, Šalčininkų rajone, organizuoja ir leidimus žūklei išduoda žūklės klubas „Merkys“. Platesnę informaciją apie limituotos žvejybos organizavimą rasite čia bei limituotos žūklės skiltyse.

Upėtakiai Merkio aukštupyje užauga iki 62 cm ilgio (klubo duomenimis, 2009 m.) ir daugiau nei 2 kilogramų svorio. Dažniausiai pagaunami (iš leidžiamų pasiimti dydžių) upėtakiai yra 30–40 cm ilgio, 300–800 g svorio. Žuvys nuo 40 iki 50 cm nėra retenybė, tačiau didesni individai sugaunami rečiau. Merkio aukštupyje pasitaiko sugauti vaivorykštinių upėtakių, kurie atplaukė čia iš Merkio intakuose įrengtų tvenkinių. Šie „pabėgeliai“ neretai užauga iki kelių kilogramų svorio, tačiau dažniausiai pagaunamos 45–55 cm ilgio žuvys (klubo domenimis 2009–2010 m.). Kiršliai Merkio aukštupyje užauga iki pusmetrio (klubo duomenimis – iki 48 cm ilgio, 2008 m.), dažniausi laimikiai būna 30–40 cm ilgio. Kiršliai, ilgesni nei 40 cm nėra retenybė, jie daugiausia pagaunami rudenį spalio–lapkričio mėnesiais. Su vertingų žuvų rūšių sugavimo Merkio aukštupyje statistika galite susipažinti čia. Su Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto atliktų ichtiologinių tyrimų rezultatais galite susipažinti čia.

Margasis upėtakis

                                

Meškeriojimą Merkio vidurupyje ir žemupyje reguliuoja Aplinkos ministerija. Čia galioja įprastos Mėgėjiškos žūklės taisyklės. Leidimus žvejybai galite įsigyti čia.

 

Merkio upės fiziniai-geografiniai duomenys 

Merkys, dešinysis Nemuno intakas, yra didžiausia Pietryčių Lietuvos upė: jos ilgis siekia 203 km. Apie 13 km aukštupio vagos tenka Baltarusijai, dar 5 km ruožas yra bendras, tad Lietuvos teritorijoje upė teka 185 km. Aukštupyje, nuo valstybinės sienos iki Merkinės kaimo, upė teka agrolandšaftais, o visą likusį kelią iki žiočių Merkys savo vandenis plukdo miškingomis vietovėmis. Per visą ilgį Merkys krinta 137 m, vidutinis nuolydis – 0,67 ‰. Ypač sraunus aukštupys: čia vagos nuolydis siekia 1,0-1,2 ‰. Vidurupyje, atkarpoje tarp Rūdninkų ir Valkininkų, Merkio slėnis pašlapęs – į jį išsilieja daug šaltinių (Kilkus, 1998. Lietuvos vandenų geografija). Šioje atkarpoje, nuo 96 iki 97 km ir nuo 99 iki 113 km (tarp Žagarinės ir Dargužių gyvenviečių), Merkys yra sureguliuotas, teka nusausintomis pievomis. Žemiau Valkininkų abu Merkio krantus supa miškai.

Merkio vidutinis metų debitas aukštupyje, ties Jašiūnais sudaro 3,34 m3/s, tačiau beveik visas aukštupio vanduo nuteka kanalu į Vokę, ir žemiau Žagarinės esti tik 0,70 m3/s. Įsiliejus iš Rūdninkų girios atbėgantiems upeliams — Luknai, Cirvijai, Gelužai, Spenglai — Merkys šiek tiek sustiprėja (vidutinis debitas ties Valkininkais siekia 5,25 m3/s), o surinkęs Šalčios, Versekos, Varėnės, Ūlos ir kitų intakų vandenis, atplukdo į Nemuną jau 36 m3/s debitą (Kesminas ir kt., 2005. Lietuvos ichtiologiniai draustiniai). Merkio vaga yra ganėtinai vingiuota. Vagos plotis aukštupyje siekia apie 10 m, vidurupyje — 15–20 m, žemupyje — 30–40 m, ir tik sureguliuotoje upės atkarpoje vagos plotis tesiekia 3–5 m. Merkio upės hidrografinę schemą ir morfometrinių rodiklių pasiskirstymą rasite čia.

Merkys – unikali Lietuvos upė, turinti savitą, išsiskiriantį iš kitų mūsų krašto upių vandens režimą bei turtingą bioįvairovę. Upės savitumą hidrologine prasme nulemia neįprastas jos maitinimas: čia maždaug pusę metų nuotėkio (iki 63%) sudaro požeminio vandens nuotėkis. Taip atsitinka dėl geologinės Merkio baseino rajono sandaros. Pietryčių Lietuvoje labai paplitę smėlingi gruntai, pasižymintys dideliu poringumu ir pralaidumu vandeniui, dėl to sąlygos susidaryti paviršiniam nuotėkiui yra nepalankios. Merkio upės baseine vyksta intensyvus fliuviogliacialinių smėlynų drenavimas ir daug kritulių papildo gruntinio vandens išteklius. Todėl Merkys pasižymi neįprastu vandens terminiu režimu (žiemomis palyginus šiltas, vasaromis – palyginus šaltas), labai mažu drumstumu bei užterštumu (Kilkus, 1998. Lietuvos vandenų geografija), kas suformuoja labai geras ekologines sąlygas vertingoms biologinėms rūšims ir lemia nemažą jų įvairovę. Būtent jos išsaugojimui Merkyje ir jo baseino teritorijoje įsteigta nemažai draustinių bei buveinių apsaugai svarbių teritorijų.

Platesnę informacija apie Merkio upę galite rasti skiltyje mokslas patalpintuose darbuose.

naujostaisykles

 

limituota13

prasomelast

 

paremkite13