Merkio upės valdymas

Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, Merkio upė išskirtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Merkio upė nėra niekam išnuomota. Visuomenės informavimo priemonėse dažnai naudojamas terminas „nuoma“ labai klaidina visuomenę: valstybinių vandens telkinių nuoma Lietuvoje negalima nuo 2004 metų, toks veiksmas prieštarautų Lietuvos įstatymams. 

Žūklės klubas „Merkys“ turi leidimą naudoti žūklės plotą - Merkio upę Šalčininkų rajone nuo 2007 metų vasaros iki 2016 metų (įsigaliojus naujam Mėgėjiškos žūklės įstatymui leidimas turėtų nustoti galioti 2013 m. gegužės 01 d). Taip pat 1993 metais klubas buvo pasirašęs Merkio upės ir jos intakų nuomos sutartį iki 2003 metų (tuomet įstatymai tai leido).

Leidimas naudoti žūklės plotą – kas tai yra? Leidimas naudoti žūklės plotą jo turėtojui suteikia teisę administruoti mėgėjišką žūklę. Jokių kitų teisių žūklės ploto naudotojas neįgyja. Leidimas naudoti žūkles plotą nėra vandens telkinio nuomos sutartis.

Leidimas naudoti žūklės plotą jo turėtojui nustato prievoles – žuvinti ir saugoti vandens telkinį bei administruoti jame mėgėjišką žūklę. Įžuvinimų planą nustato vandens telkinio valdytojas (Nacionalinė žemės tarnyba ir Aplinkos ministerija), remdamasis mokslininkų ichtiologų rekomendacijomis.

Kam to reikia klubui? Pagrindinis klubo tikslas yra išsaugoti Merkio upės lašišines žuvis ir jų aplinką. Leidimas naudoti Merkio upės Šalčininkų rajone žūklės plotą suteikia klubui teisę inicijuoti griežtesnes meškeriojimo taisykles, kurios leidžia užtikrinti efektyvią Merkio aplinkos apsaugą ir vandens telkinio panaudojimą mėgėjiškai žūklei remiantis darnaus vystymosi koncepcija. Šios taisyklės (limituotos arba licencinės žūklės sąlygos) yra jungtinis klubo, mokslininkų ichtiologų ir Aplinkos ministerijos kūrinys, grįstas tarptautine lašišinių vandenų valdymo praktika. Limituotos žūklės sąlygas teisiškai nustato Aplinkos ministerija.

Siekdamas išsaugoti Merkio upę, klubas veikia laikydamasis mėgėjišką žūklę reglamentuojančių Lietuvos įstatymų ir kitų teisės aktų. Klubas sutinka, kad minėti įstatymai nėra tobuli. Jie neleidžia užtikrinti darnaus vystymosi bei raidos vandens telkinių, žuvų išteklių ir meškeriojimo valdyme. Šių teisės aktų tikslai sunkiai suprantami plačiai meškeriotojų bendruomenei, o jų įgyvendinimas sukelia daug nepasitikėjimo ir nereikalingų paskalų apie visuomeninius (nevalstybinius) vandens telkinių naudotojus.

Klubas nesiekia jokio upės „nusavinimo, privatizavimo“ ar panašiai, kaip neretai teigia visuomenės informavimo priemonės. Deja, žurnalistai dažnai parašo savo straipsnius visiškai nesigilindami į problemą ir nelabai suprasdami, apie ką rašo. Šiuo metu esančioje situacijoje klubui nėra svarbu, kas valdys upę – viešasis ar privatusis sektorius. Būtų gerai, kad nacionalinį Lietuvos turtą – ichtiologinius draustinius tinkamai valdytų, prižiūrėtų ir jais rūpintųsi valstybė. Tačiau meškeriotojų bendruomenė jau du dešimtmečius puikiai mato, kad valstybinė aplinkosauga nepajėgi kontroliuoti mėgėjiškos žūklės visoje šalyje dėl mažo etatų skaičiaus ir finansavimo.

Klubui svarbu, kad būtų užtikrinta reali praktinė žuvų išteklių apsauga ir jų tausojantis naudojimas, ko iš valstybės pusės pasigendama. Todėl klube buvo nuspręsta saugoti Merkio upę savomis bei visuomenės pastangomis. Šiems darbams atlikti klubas pasirinko vandens telkinio priežiūros ir apsaugos kelią, gaunant leidimą naudoti Merkio upės dalies žūklės plotą.

Priėmus naująjį Mėgėjiškos žūklės įstatymą, klubas neteks leidimo naudoti Merkio upės žūklės plotą nuo 2013 metų gegužės 01 d. ir upės priežiūra bei mėgėjiškos žūklės valdymas pereis Aplinkos ministerijai. Klubas labai tikisi, kad Aplinkos ministerija užtikrins klubo atstatytų lašišinių žuvų Merkio upėje išteklių apsaugą bei sukurtą žuvų sugavimų ir meškeriotojų lankomumo draustinyje monitoringo programą. Upei grįžtant valstybės globon, klubas sieks išsaugoti limituotą žvejybą Merkyje bei atstatyti ankstesnes limituotos (licencinės) žūklės sąlygas. Siekdamas išsaugoti esamus pasiekimus, klubas informavo Europos Sąjungos aplinkos apsaugos institucijas bei tarptautines aplinkosaugines organizacijas apie susiklosčiusią padėtį Merkio ichtiologiniame draustinyje, patenkančiame į Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.    

Taip pat pranešame, kad vadovaujantis Europos Sąjungos reikalavimais, Lietuva turi parengti atskiras meškeriojimo ichtiologiniuose draustiniuose bei „Natura 2000“ teritorijose taisykles. Jų tikslas – užtikrinti draustinių išteklių tausojantį naudojimą ir apsaugą. Nuo 2013 metų gegužės 01 d. netekęs galimybės teisiškai reguliuoti meškeriojimą Merkyje, klubas sieks savo sukauptą patirtį perduoti tiesiogiai už Lietuvos draustinius atsakingai institucijai – Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai. 

Kodėl atsirado leidimai naudoti žūklės plotus, kuo tai skiriasi nuo ankščiau valstybės vykdytos vandens telkinių nuomos politikos ir ką apie vandens telkinių nuomą mano patys meškeriotojai? 

Pagrindinis skirtumas tarp leidimo naudoti žūklės plotą ir vandens telkinio nuomos sutarties yra tas, kad valstybei norint vienašališkai nutraukti nuomos sutartį reikia teismo sprendimo, o leidimą naudoti žūklės plotą galima bet kada tiesiog atimti nekompensuojant jokių išlaidų ar investicijų. Taip tik atsitiko su žūklės klubu „Merkys“. Trumpai tariant, valstybė, nesugebėdama kontroliuoti nuomininkus, nustatė sąlygas, kurioms esant investuoti į vandens telkinį ir jo priežiūrą gali idėjiniai žmonės. 

Toliau pateikiami meškeriotojų apklausos, vykusios 2011 metų pabaigoje, rezultatai. Joje dalyvavo 825 respondentai. Vienas iš klausimų buvo apie vandens telkinių nuomą. Net 80 proc. respondentų pritaria vandens telkinių nuomai mėgėjiškai žūklei organizuoti. Dar 5 proc. neturi nuomonės šiuo klausimu ir 15 proc. respondentų nepritaria nuomai (A). Nuomai nepritarusiems asmenims buvo užduodamas papildomas klausimas dėl jų pasirinkimo priežasčių. Pastebėtina, kad net 84 proc. neigiamai įvertinusių vandens telkinių nuomą, pakeistų savo nuomonę (B), jei kardinaliai pasikeistų nuomos tvarka ir nuomininkų atsakomybė. Nuomininkas privalėtų griežtai saugoti vandens telkinį ir juo rūpintis. Ši veikla turėtų būti nuolat prižiūrima ir tikrinama valstybinės kontrolės institucijų, taip pat būtų lengvai pasiekiami leidimų / licencijų įsigijimo būdai / mechanizmai (SMS, elektroninė bankininkystė, visose leidimų platinimo vietose). Tai parodo, kad problema yra ne vandens telkinių nuoma (kaip idėja), o prastas šios idėjos įgyvendinimas dėl netinkamos šio proceso kontrolės iš valstybės institucijų pusės. Kontrolė reikalauja daug darbo, tad einama paprasčiausiu ir populiariausių valdininkų keliu – drausti.

                                                                                    A                                                                                                      B

Plačiau apie vandens telkinių valdymo problemas galite susipažinti darbo „Mėgėjiškos žūklės valdymo optimizavimas Lietuvoje“ 8 skyriuje.